BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gruodis 2009 archyvas

Daug kartų girdėjau: „Tu gali tai įveikti”, „Tu tai padarysi”, „Tu susidorosi”… Ir dariau - kopiau į tikslų viršūnes, siekiau to, kas buvo verta tik pliusiuko pasiekimų sąraše, o galbūt tuščios pagarbos aplinkinių akyse, kad kažko nemečiau pusiaukelėje. Taip save supančiodavau įsipareigojimų tinkluose, iš savęs atiduodama energijos likučius ir kaupdama šūsnis įgytų pliusiukų. Man net visiškai neįdomios knygos numesti į šalį, nepasiekus paskutiniojo puslapio, nekildavo ranka… Ką žmogui duoda toks stropumas, užsispyrimas, o iš savo patirties žinau, ir beprasmis savęs alinimas? Geriausiu atveju tik avitaminozę…

Šiomis dienomis taip populiaru pasitikėti moksliniais argumentais, tad savo teiginių pagrįstumui patvirtinti, siūlau atlikti nesudėtingą empirinį stebėjimą. Vieną savo gyvenimo dieną paskirk darbų/veiksmų/pareigų atlikimui mažesnę dalį nei visada (mažiau įdėk savo širdies, minčių, jėgų, laiko, energijos ir etc.). Aiškiai stebėk, ar Tau sunku stengtis mažiau nei įprastai, kokią kūno ir proto reakciją tai sukelia, kokia Tavo nuotaika po kiekvieno procentėlio pastangų, kurių neįdėjai, ir galiausiai, kokia Tavo fizinė būklė dienos pabaigoje. Sąžiningai atsakyk ir pasidaryk išvadas, kokius rezultatus duoda mažesnės pastangos? Ne naujiena, bet mokslininkai jau atliko panašų eksperimentą, o gautus duomenis suvedė į Pareto taisyklę, kuri „teigia, kad 20 % pastangų duoda 80 % rezultatų, o likę 80 % pastangų - tik 20 % rezultatų. Tolimesni pagerinimai ne visada pasiteisina”.

Kiekvienąkart, kai stengiamės pasiekti daugiau nei minėti 80%, iš savo gyvenimo atimame brangų poilsio, ramybės, bendravimo, harmonijos laiką, be abejo prarandame neatsistatančias nervų ląsteles, vidinę energiją, o ką jau ir kalbėti apie nusivylimą, suvokus, kad pastangos ir laikas panaudoti bergždžiai. Taigi gaunasi savotiškas paradoksas - įdėjus mažiau pastangų, rezultatai vis dėlto pasiekiami tokie pat, o gyvenimo kokybė proporcingai gerėja. Tokiu būdu ateina ir šimtaprocentinė gyvenimo pilnatvė (materialiuoju požiūriu) - mažiau streso, mažiau nuovargio, daugiau geros nuotaikos ir laiko sau bei artimiesiems, o svarbiausia, vien tyras džiaugsmas savo pasiekimais be jokio nusivylimo kartėlio.

Šia mažyte gyvenimiška pamoka noriu pasidalinti ne su tais, kurie ir taip savo gyvenimo kelią grindžia tingėjimu ir principu “Mañana” (”rytoj”), bet su tais, kurie vadina save maksimalistais, kurie trokšta iš gyvenimo pasiimti viską, užmiršdami, kad tobulybę pasiekti įmanoma tik neišvaisčius jėgų pakely, t.y. tokiais kaip aš ir … Tu. Ačiū, kad perskaitei iki galo, galbūt Tau prireikė daugiau nei 20% pastangų, kad pasiektum paskutinį teksto simbolį, bet žinok - aš tai vertinu ir branginu. Gražių ateinančių metų, sėkmės kiekviename gyvenimo žingsnyje ir džiugių atradimų dvasiniame kelyje. Auk, mylėk ir būk!

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Daugelis vyrų ir moterų mano, kad gyvenimas tuoj tuoj prasidės. Tereikia įveikti kelias kliūtis: susitvarkyti buitį, baigti universitetą, susirasti gerą sutuoktinį, gerą darbą ir gyvenimas atsiskleis visu gražumu. Toks gyvenimo modelis tiesiog vadinamas laukimu. Pasaulyje, be abejo, nėra vienareikšmiškai tik blogų ar tik gerų dalykų, todėl ir laukimas gali būti tiek konstruktyvus, tiek ir griaunantis.

Koks yra teigiamas laukimas? Kai gyvenimas siunčia išbandymus, tikėjimas, kad ateis šviesus rytojus suteikia jėgų. Tuomet koncentruodamiesi į tai, kas laukia perėjus sunkumus, mums padeda lengviau ir entuziastingiau juos įveikti , greičiau pasiekti savo tikslą.

Bet koks yra neigiamas laukimas? Šį procesą dar būtų įmanoma pavadinti - klaidingu akimirkos suvokimo modeliu. Tai gyvenimas, kai nesugebi įvertinti to gyvenimo dabar duodamų gėrių ir vertybių. Kai pradedi viską „postpone‘inti”, .t.y. atidėti rytojui - tiek sunkią užduotį darbe, tiek džiaugsmo jausmą širdy. Visąlaik kol turėsime omenyje, kad mes dar turime marias laiko, kad „dead line” bus dar taip negreitai, kažkada… tol atidėliosime ne tik gyvenimo detales, elementus, bet ir patį gyvenimą.

Iš kur atsiranda tas atidėliojimo įprotis? Kaip pasakytų Froidas - iš vaikystės, ir nederėtų šioje vietoje jam prieštarauti. Didžioji dauguma šių dienų dvidešimtmečių savo tėvų nematė - jie nuolatos dirbdavo, triūsdavo, juk griuvo sovietų sąjungos pančiai ir pagaliau atsirado proga dirbti ir užsidirbti, susikurti sau geresnę ateitį. Turtingą ir gražią. Visi svajojo, kad pagaliau kiekvienam pagal verslumo ir darbštumo gabumus bus atseikėta gėrybių, t.y. sąžiningo atlygio. O visos socialinės garantijos, pensijų fondai leis džiaugtis amerikietiška senatve. Taip ne tik tėvai, bet ir vaikai (dabar jau suaugę piliečiai, patys kuriantys šeimas, auklėjantys vaikus…) savo poreikį džiaugtis atidėjo ateičiai. Neapibrėžtam terminui su atidedamąją sąlygą - „Būsime laimingi, kai pasieksime tikslą”. Ir ko tai išmokė? Koncentruotis į rezultatą, o ne į užduotį, taip sukuriant visas palankias aplinkybes netekti progreso ir proceso teikiamo džiaugsmo.

Iš čia kyla ir tokia didelė panika kalbant apie „krizę”, „kiaulių gripą” ir pan. Kalbant ir klausantis apie šias temas, kyla nenumaldoma baimė, tačiau pagrįsta ne baime „neišgyventi”, o baime “neišgyventi” taip ir nepasiekus savųjų tikslų, nepasimėgavus šiuo gyvenimu, nesulaukus tos nuostabiai gražios ateities. Jei leidžiame panikai ir nerimui apsigyventi mumyse - sunaikiname visus kelius į harmoningą Edeno sodą - mūsų šviesią ateitį. Nustokime laukti, kol praeis visos negandos - jos yra negandos tol, kol taip apie jas galvojame. Net ir iš pirmo žvilgsnio pati nepalankiausia situacija, mums visada atneša bent jau labai gerą pamoką. O tai jau vis šis tas, už ką verta padėkoti Gyvenimui, nusišypsoti jam ir pasidžiaugti, suvokiant, kad nėra nei praeities, nei ateities, tik ši akimirka… Ir tūkstančiai kitų!

 

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »